Lengvas tempimas be pastangų

Metus tempimą laikiau dalyku, kuris turi būti intensyvus ir teisingas. Jei nejaučiau stipraus tempimo pojūčio, laikiau, kad „nedarau teisingai“. Toks požiūris dažnai reiškė, kad visai nedariau – nes bijojau padaryti blogai arba neturėjau laiko „tikrai“ pasitempti.

Pokytis atėjo, kai nustojau siekti tobulumo ir ėmiau klausti: ką galiu padaryti per penkias minutes, kad kūnas jaustųsi šiek tiek geriau? Atsakymas buvo švelnus, beveik nepastebimas tempimas. Ir jis veikė.

Švelnumo principas

Vietoj intensyvaus tempimo ėmiau daryti labai švelnius judesius. Tikslas ne pasiekti maksimalų diapazoną. Tikslas – priminti kūnui, kad jis gali judėti, ir sumažinti standumą, kuris kaupiasi sėdint.

Šiems judesiams nereikia kilimėlio ar specialios aprangos. Jie gali vykti prie stalo, virtuvėje ar stovint prie lango. Vienintelė sąlyga – daryti juos be jėgos ir su dėmesiu į pojūtį.

Seka, kurią naudoju

• Pečių sukimas atgal ir pirmyn – po aštuonis kartus.
• Kaklo švelnus lenkimas į šonus – be jėgos.
• Rankų kėlimas aukštyn ir lėtas nuleidimas.
• Švelnus liemens pasukimas į kairę ir dešinę.
• Kelių kilnojimas stovint vietoje – po dešimt kartų.

Visa tai užtrunka apie penkias minutes. Atrodo per paprasta. Bet po kelių dienų pastebėjau, kad nugaros ir pečių standumas sumažėjo. Pojūtis kūne grįžo.

„Lengvas tempimas nekonkuruoja su intensyvia praktika. Jis ją papildo. Ir daugelyje dienų tai vienintelis judesys, kuris tikrai įvyksta.“

Kaip pradėti

Pasirinkite vieną momentą dienoje – pavyzdžiui, po pietų ar kai jaučiate standumą – ir skirkite penkias minutes. Darykite bet ką, kas švelniai judina kūną. Turinys mažiau svarbus nei reguliarumas. Po savaitės, jei pastebėsite skirtumą – tęskite. Jei ne – palikite. Svarbu rasti būdą priminti kūnui, kad jis gali judėti – be spaudimo.